Žodžiai, kurie pasirenka mus

Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefonus ir, dar neparagavę kavos, jau žino, kuo piktintis. Tai nėra atsitiktinumas. Tai architektūra.

Naujienų portalai seniai nustojo būti tik informacijos perdavėjais. Jie tapo nuomonės gamyklomis, kuriose kiekvienas sprendimas — nuo antraštės žodžių iki straipsnio vietos puslapyje — yra skaičiuotas ir apgalvotas. Klausimas ne ar jie formuoja mūsų pasaulėžiūrą, bet kaip tiksliai tai daro ir ar mes apskritai norime tai matyti.

Algoritmas kaip redaktorius

Tradicinis redaktorius turėjo veidą, vardą, kartais net sąžinę. Šiuolaikinis algoritmas — ne. Jis nesprendžia, kas svarbu visuomenei; jis sprendžia, kas privers jus ilgiau sėdėti ekrano šviesoje. Tai fundamentaliai skirtingi kriterijai.

Platformos kaip „Google News” ar „Facebook” skaičiuoja paspaudimus, laiko, praleisto prie straipsnio, minutes, komentarų karštį. Ir jeigu skandalas apie politiko šunį surenka daugiau dėmesio nei klimato ataskaita — algoritmas tai įsimena. Kitą kartą jis pasiūlys daugiau šunų ir mažiau klimato. Ne iš piktos valios. Tiesiog todėl, kad mes patys taip jį išmokėme.

Čia slypi paradoksas: mes manome, kad skaitome tai, kas svarbu, o iš tiesų skaitome tai, ko norime, ir šie du dalykai retai sutampa.

Redakciniai sprendimai — politika be balsavimo

Algoritmai — tik pusė istorijos. Antroji pusė yra žmonės, sėdintys redakcijose ir sprendžiantys, kurią naujieną paversti „breaking news”, o kurią užkasti rubrikoje, kurią niekas neskaito.

Antraštė yra galinga kaip narkotikas. „Politikas susitiko su verslininkais” ir „Politikas slapta susitiko su kontroversiškais verslininkais” — tai tas pats faktas, bet visiškai skirtinga tikrovė skaitytojo galvoje. Redaktoriai tai žino. Jie žino, kad žodžiai „slapta”, „skandalas”, „šokiruojantis” pakelia skaitomumą, o kartu pakelia ir kraujospūdį.

Nereikia meluoti, kad manipuliuoti. Pakanka pasirinkti, ką pabrėžti, ką praleisti, kokią nuotrauką pridėti. Visuomenės nuomonė formuojama ne klastojant faktus, o kruopščiai juos renkant.

Skaitytojų burbulas, kuris atrodo kaip pasaulis

Personalizavimas skamba kaip paslauga. „Mes rodome tai, kas jums aktualu” — sako portalai. Bet iš tiesų jie rodo tai, su kuo jau sutinkate, ir taip pamažu susiaurėja jūsų supratimas apie tai, kuo gyvena žmonės kitoje politinio spektro pusėje.

Tyrimai rodo, kad žmonės, gaunantys informaciją tik iš vieno šaltinio ar vienos ideologinės krypties, ne tik labiau tiki savo nuomone — jie ima manyti, kad priešingos nuomonės apskritai neturi rimtų argumentų. Tai ne diskusija. Tai monologas, kuris atrodo kaip dialogas.

Informacinis burbulas yra patogus. Jame viskas aišku, priešai žinomi, tiesa — paprasta. Ir būtent todėl jis toks pavojingas.

Kai skaitome, mes irgi renkamės

Lengva kaltinti portalus, algoritmus, redaktorius. Sunkiau pripažinti, kad mes patys esame šio proceso dalyviai, o ne aukos. Kiekvieną kartą, kai spaudžiame ant provokuojančios antraštės, mes balsuojame už daugiau tokio turinio. Kiekvieną kartą, kai dalijamės straipsniu neperskaitę jo iki galo, mes prisidedame prie dezinformacijos cirkuliacijos.

Tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti naujienas — tai reikštų atsisakyti pasaulio supratimo. Tai reiškia skaityti kitaip: lėčiau, iš kelių šaltinių, su tuo mažu vidinio skeptiko balsu, kuris klausia — o kodėl man tai rodoma būtent dabar, būtent taip?

Naujienų portalai formuoja visuomenės nuomonę ne todėl, kad yra visagaliai. Jie tai daro todėl, kad mes leidžiame. O sąmoningumas — tai ne cinizmas, ne atsisakymas tikėti žiniasklaida. Tai tiesiog įprotis klausti, prieš sutinkant.