Naujienos, kurias parašė… algoritmas?

Dar prieš kelerius metus mintis, kad straipsnį galėtų parašyti kompiuteris, skambėjo kaip mokslinė fantastika. Šiandien tai – kasdienybė. „Reuters”, „Associated Press”, „Bloomberg” jau kurį laiką naudoja automatizuotus įrankius finansinėms ataskaitoms ir sporto rezultatams generuoti. Ir žinote ką? Dažnas skaitytojas net nepastebi skirtumo.

Tai nėra nei geras, nei blogas dalykas savaime – tai tiesiog nauja realybė, kurią verta suprasti, o ne bijoti.

Ką iš tikrųjų daro dirbtinis intelektas žiniasklaidoje

Čia svarbu atskirti du dalykus: tai, ką DI gali daryti, ir tai, ką jis daro gerai. Algoritmai puikiai susidoroja su pasikartojančiais, duomenimis grįstais tekstais – biržos ataskaitomis, orų prognozėmis, rinkimų rezultatais. Jiems nereikia kavos pertraukėlių, jie nedaro rašybos klaidų ir gali per sekundę apdoroti tūkstančius duomenų.

Tačiau kai reikia išsiaiškinti, kodėl kažkas nutiko, pasikalbėti su žmogumi, pajusti kontekstą ar papasakoti istoriją taip, kad ji paliestų – čia DI kol kas atsilieka. Ir gerokai.

Redakcijose DI šiandien dažniausiai naudojamas kaip pagalbininkas: tikrina faktus, siūlo antraštes, analizuoja, kurie straipsniai sulaukia daugiau dėmesio, padeda transkribuoti interviu. Tai – įrankiai, ne pakaitai.

Žurnalistų dilema: prisitaikyti ar pasipriešinti?

Žurnalistai į DI žiūri nevienodai, ir tai suprantama. Vieni mato galimybę – atlaisvinti laiko tikrai svarbiam darbui: tyrimams, giluminėms istorijoms, reportažams iš įvykių vietos. Kiti baiminasi, kad redakcijos tiesiog sumažins darbuotojų skaičių ir pakeis juos pigesniais algoritmais.

Abi perspektyvos turi pagrindo. Jau dabar matome atvejų, kai mažesnės redakcijos atleido žmones ir perėjo prie automatizuoto turinio. Tuo pačiu metu didesnės organizacijos investuoja į DI kaip į produktyvumo įrankį, o ne darbo vietų naikintoją.

Tiesa, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį – ir labai priklauso nuo to, kokius sprendimus priims redakcijų vadovai bei žiniasklaidos savininkai.

O skaitytojui – ar tai svarbu?

Labai svarbu, nors galbūt ne taip, kaip galvojate. Didžiausia rizika nėra ta, kad straipsnį parašys algoritmas. Didžiausia rizika – kad niekas to nepatikrins.

DI gali generuoti įtikinamai skambantį, bet faktiškai klaidingą turinį. Jei redakcijose trūksta žmonių, kurie tai patikrintų, klaidinga informacija pasiekia skaitytojus su žiniasklaidos logotipu – o tai suteikia jai nepagrįsto patikimumo.

Todėl medijų raštingumas šiandien reiškia ne tik gebėjimą atskirti „tikras” naujienas nuo „netikrų”, bet ir suprasti, kaip jos gaminamos. Klausti: kas tai parašė? Ar yra šaltiniai? Ar redakcija skaidri apie DI naudojimą?

Tarp algoritmų ir žmogiškumo – kur einame

Dirbtinis intelektas žiniasklaidoje nėra apokalipsė ir nėra išsigelbėjimas. Jis – kaip ir kiekviena technologija prieš jį – keičia žaidimo taisykles, bet nekeičia esminio klausimo: kam tarnauja žurnalistika?

Jei atsakymas yra „visuomenei” – tada DI gali būti galingas įrankis, padedantis žurnalistams daryti savo darbą geriau ir greičiau. Jei atsakymas tampa „pelnui” – tada rizikuojame gauti daug turinio ir mažai žurnalistikos.

Skaitytojams verta žinoti šį skirtumą. O žurnalistams – priminti jį sau kiekvieną dieną, nepaisant to, kokius įrankius jie naudoja.