Kodėl tai tampa vis sunkiau
Prisipažinsiu atvirai – dar prieš kelerius metus maniau, kad atskirti tikras naujienas nuo melagienų yra gana paprasta. Tiesiog reikia pasitikėti „rimtais” portalais ir viskas. Bet situacija pasikeitė. Ir gana drastiškai.
Šiandien dezinformacija nebeatrodo kaip kažkoks akivaizdus šlamštas su klaidingai parašytais žodžiais ir įtartinais šriftais. Ji atrodo tiksliai taip pat kaip tikros naujienos. Turi antraštes, citatas, nuotraukas, kartais net „ekspertų” komentarus. Todėl metodai, kuriuos naudoja profesionalūs žurnalistai tikrinant informaciją, šiandien reikalingi ne tik redakcijose – jie reikalingi kiekvienam iš mūsų.
1. Pirmiausia – kas tai parašė?
Žurnalistai visada pradeda nuo šaltinio. Ne nuo turinio, o nuo to, kas tą turinį sukūrė. Ar yra nurodytas autorius? Ar tas autorius turi istoriją – ankstesnius straipsnius, profilį, socialinių tinklų paskyrą? Jei svetainė pilna straipsnių be autorių arba visi jie pasirašę kažkokiais keistais slapyvardžiais – tai jau pirmas signalas.
Taip pat verta pažiūrėti į patį portalą. Kada jis įkurtas? Kas jį valdo? Ar yra kontaktai? Šie dalykai skamba nuobodžiai, bet per penkias minutes galima sužinoti labai daug.
2. Tikrink datą – ji keičia viską
Vienas iš labiausiai paplitusių triukų – senos naujienos pateikiamos kaip aktualios. Kažkas ištraukia dvejų metų senumo straipsnį apie kokį nors įvykį ir jis pradeda plisti tarsi tai nutiktų dabar. Prieš dalinantis bet kuo – pažiūrėk į datą. Ir ne tik į straipsnio datą, bet ir į nuotraukų datą, jei įmanoma jas patikrinti.
3. Ieškok to paties kitur
Tai vadinama kryžminiu tikrinimu, ir tai bene paprasčiausias, bet veiksmingiausias metodas. Jei kažkas tikrai nutiko – apie tai rašys ne vienas šaltinis. Jei informaciją skelbia tik vienas portalas, kurio anksčiau niekada negirdėjai, ir niekas kitas to nepatvirtina – labai tikėtina, kad kažkas čia ne taip.
Žurnalistai turi taisyklę: bent trys nepriklausomi šaltiniai. Mes, paprasti skaitytojai, galime apsiriboti dviem. Bet vienas tikrai nepakanka.
4. Atskleisk emocijas – jos dažnai yra ginklas
Dezinformacija beveik visada yra sukurta taip, kad sukeltų stiprią emocinę reakciją – pyktį, baimę, pasipiktinimą. Jei skaitydamas straipsnį jauti, kad tave kažkas labai stipriai supykdė arba išgąsdino, sustok. Tai ne raginimas ignoruoti emocijas – jos svarbios. Tai raginimas jas pastebėti ir paklausti savęs: ar šis tekstas manipuliuoja manimi?
Profesionalūs žurnalistai mokomi atpažinti „emocinio krovinio” kalbą – žodžius ir frazes, kurie yra specialiai parinkti tam, kad išjungtų kritinį mąstymą.
5. Nuotraukų tikrinimas – greičiau nei manai
Google reverse image search arba TinEye – du įrankiai, kurie leidžia per kelias sekundes patikrinti, iš kur kilusi nuotrauka. Tai naudinga, nes dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja senas nuotraukas iš visai kitų įvykių ar vietų. Karo, nelaimių, protestų nuotraukos ypač dažnai keliauja iš konteksto į kontekstą.
Išbandyk kartą – įkelk bet kokią naujienų nuotrauką į Google Images ir pamatysi, kaip tai veikia. Įgūdis, kuris užtrunka išmokti gal dešimt minučių.
6. Citatos – ar jos tikrai pasakytos?
Ištrauktos iš konteksto arba tiesiog sufabrikuotos citatos yra viena iš dažniausių dezinformacijos formų. Žmogus gali būti pasakęs kažką visai kitame kontekste, o jo žodžiai panaudoti visiškai kitai žinutei perduoti. Arba citata tiesiog išgalvota.
Kai matai kažkokią šokiruojančią citatą – ieškok pirminės kalbos, interviu ar dokumento. Jei jos nėra, jei visur tik tas pats tekstas be nuorodos į originalą – skepticizmas čia labai vietoje.
7. Patikrink faktų tikrinimo svetaines
Lietuva turi Demaskuok.lt, tarptautiniu mastu veikia Snopes, FactCheck.org, AFP Fact Check ir daugybė kitų. Prieš dalinantis kažkuo abejotinu, verta ten pažiūrėti – labai tikėtina, kad kažkas jau padarė darbą už tave.
Tai nėra silpnumas ar nepasitikėjimas savimi. Tai tiesiog protinga naudotis esamais įrankiais.
Gyvename informaciniame kare – ir tai nėra metafora
Visa tai, kas parašyta aukščiau, nėra teorija iš žurnalistikos vadovėlio. Tai praktiniai įrankiai, kurių reikia čia ir dabar, nes dezinformacija šiandien yra ne tik nepatogumas – ji daro realią žalą. Keičia nuomones, skaldo bendruomenes, kartais tiesiogiai kenkia žmonių sveikatai ar saugumui.
Nereikia tapti profesionaliu faktų tikrintoju. Pakanka tiesiog sulėtinti tempą. Prieš dalinantis – sustoti vienai minutei. Paklausti savęs kelių paprastų klausimų. Ir pamažu tai tampa įpročiu – tokiu pat natūraliu kaip patikrinti orą prieš išeinant iš namų.
Galbūt tai skamba kaip per daug paprastas atsakymas į sudėtingą problemą. Bet dažniausiai dezinformacija veikia ne todėl, kad ji tokia tobula – o todėl, kad mes skubame.